Plockas „1931 m. vasario 22 d. vakare, kai buvau celėje, išvydau Viešpatį Jėzų, vilkintį baltu drabužiu. Viena ranka pakelta palaiminimui, kita lietė drabužį ant krūtinės. Iš drabužio, prasivėrusio ant krūtines, ėjo du dideli spinduliai, vienas raudonas, o kitas baltas. Tylėdama žvelgiau į Viešpatį, mano siela buvo persmelkta b
Viešpaties Jėzaus pavesta užduotis seseriai Faustinai buvo tiesiog neįgyvendinama, nes sesuo neturėjo jokių dailininkės sugebėjimų. Ji stengėsi paklusti Dievo valiai ir ieškojo kitos sesers pagalbos, manydama, kad kita sesuo galėtų nutapyti paveikslą. Deja, nieko iš to neišėjo.
Kadangi Viešpats Jėzus ją ragino nedelsiant imtis šios užduoties, o nuodėmklausiai ir jos vyresnioji valdžia nenorėjo ja tikėti, sesuo Faustina atsidūrė labai keblioje padėtyje ir patyrė didžiulę asmeninę kančią. Būdama Plocke (ilgiau nei dvejus metus), o paskui Varšuvoje, sesuo Faustina nuolatos mąstė apie neįvykdomą Viešpaties Jėzaus reikalavimą, juolab kad Jis leido jai suvokti, kokia didi Dievo planuose yra ši, jai pavesta, užduotis.
„Staiga išvydau Viešpatį, kuris man pasakė: Žinok tai, jei apleisi šio paveikslo tapymą ir visą gailestingumo darbą, teismo dieną atsakysi už daugelį sielų“ (Dien., 154).
Sesuo Faustina po to, kai davė amžinuosius įžadus, buvo perkelta į vienuolyną Vilniuje (1933 m. gegužės 25 d.). Čia ji sutiko jau anksčiau jai žadėtą pagalbininką – nuodėmklausį ir dvasios tėvą kun. Mykolą Sopočką, kuris mėgino įgyvendinti Viešpaties Jėzaus reikalavimą.
Kunigas Sopočka iš dalies supažindino dailininką su sesers Faustinos misija ir įpareigojo laikyti ją paslaptyje. Šis žymus, vertinamas ir itin išsilavinęs profesionalus tapytojas prof. Eugeniušo Kazimirovskio, tapydamas Gailestingojo Jėzaus atvaizdą, atsisakė savo paties meninės koncepcijos ir stengėsi drobėje sąžiningai perteikti sesers Faustinos nurodymus. Ji pusę metų bent kartą per savaitę ateidavo į dailininko dirbtuvę ir nurodydavo tam tikrus trūkumus, reikiamus pakeitimus. Sesuo Faustina stengėsi, kad Gailestingojo Jėzaus atvaizdas būtų tiksliai toks, kokį ji matė savo regėjimuose.
Tapant paveikslą aktyviai dalyvavo kunigas Sopočka – jis buvo kūrinio rėmėjas, taip pat, dailininko prašomas, pozavo jam apsivilkęs albą.
Tas prie drobės kartu praleistas laikas tapo gera proga įsigilinti į atvaizdo prasmę. Atsiradusius ginčytinus klausimus išspręsdavo pats Viešpats Jėzus (Dien. 299; 326; 327; 344). Labai iškalbingas buvo sesers Faustinos pokalbis su Viešpačiu Jėzumi tapomo paveikslo tema:
„... kai buvau pas tą dailininką, kuris tapo šį paveikslą, ir pamačiau, kad nėra toks gražus kaip Jėzus, labai dėl to nuliūdau, tačiau paslėpiau tai giliai širdyje. (..) vyresnioji liko mieste sutvarkyti įvairių reikalų, namo grįžau viena. Iškart nuėjau į koplyčią ir labai daug verkiau. Tariau Viešpačiui: Kas Tave nutapys tokį gražų, koks esi? – Tada išgirdau tokius žodžius: Ne dažų ar teptuko grožyje yra šio paveikslo didybė, bet mano malonėje“ (Dien., 313).
Šis pokalbis skleidžia antgamtine malone apdovanotos asmenybės nuoširdumą, asmenybės, kuri savo mistiniuose išgyvenimuose matė prisikėlusio Išganytojo grožį.
Viešpats Jėzus daugybę kartų pasirodė seseriai Faustinai tokiu pavidalu, koks buvo nutapytas paveiksle (Dien., 473; 500; 560; 613; 657), taip pat daugybę kartų reikalavo, kad paveikslas, kuriam šventumo suteikė gyvu savo apsireiškimu, būtų prieinamas viešam garbinimui.
Kun. Sopočkos dėka Gailestingojo Išganytojo atvaizdas buvo išstatytas Vilniaus Aušros Vartuose, Gailestingumo Motinos koplyčios lange ir per iškilmingas jubiliejinių 1900-ųjų Pasaulio Atpirkimo metinių pabaigtuves, 1935 m. balandžio 26−28 dienomis pirmą kartą buvo viešai garbinamas. Paskutinę iškilmių dieną, pirmąjį sekmadienį po Velykų, pamaldose dalyvavo ir sesuo Faustina. Pamokslą apie Dievo gailestingumą, taip kaip reikalavo Viešpats Jėzus, pasakė kun. Sopočka.
„Tris dienas šis paveikslas buvo viešai rodomas ir viešai garbinamas, nes buvo pakabintas viršutiniame Aušros Vartų lange, todėl iš tolo matomas. Tas tris dienas Aušros Vartuose buvo iškilmingai švenčiamos Pasaulio Atpirkimo jubiliejaus pabaigtuvės – 1900 metų nuo Išganytojo kančios. Dabar matau, kad atpirkimo darbas susijęs su gailestingumo darbu, kurio trokšta Viešpats“ (Dien., 89).
„Kai šis paveikslas buvo išstatytas, išvydau gyvą Jėzaus rankos judesį, kuris nubrėžė didžiulį kryžiaus ženklą. Tą pačią dieną vakare (…) išvydau, kaip šis paveikslas slinko virš miesto, o miestas buvo uždengtas tinklais. Kai Jėzus praėjo, perpjovė visus tinklus, o paskui nubrėžė didžiulį švento kryžiaus ženklą ir išnyko“ (Dien., 416).
„Kai buvau Aušros Vartuose per šias iškilmes, per kurias buvo iškabintas paveikslas, dalyvavau pamoksle, kurį sakė mano nuodėmklausys, šis pamokslas buvo apie Dievo gailestingumą, buvo pirmasis, ko taip seniai troško Viešpats Jėzus. Kai pradėjo kalbėti apie didžiulį Viešpaties gailestingumą, paveikslas tapo gyva figūra ir spinduliai skverbėsi į susirinkusių žmonių širdis, tačiau nevienodai, vieni gavo daugiau, kiti mažiau. Mano sielą užliejo didelis džiaugsmas, matant Dievo malonę“ (Dien., 417).
Jubiliejinės iškilmės Aušros Vartuose seseriai Faustinai buvo ženklas ir anksčiau žadėtų malonių išsipildymas – viešas Dievo gailestingumo galios apsireiškimas.
„Kai baigėsi pamaldos ir kunigas paėmė Švenčiausiąjį Sakramentą, kad palaimintų, tada išvydau Viešpatį Jėzų tokį, koks yra šiame paveiksle. Viešpats suteikė palaiminimą, ir šie spinduliai pasklido po visą pasaulį. Išvydau nepasiekiamą šviesą krištolo būsto pavidalu, nuausto iš jokiam kūriniui ar dvasiai nepasiekiamos šviesos bangų. Į šią šviesą vedė trejos durys – ir tą akimirką Jėzus įėjo į šią šviesybę toks, koks yra šiame paveiksle, – pro antrąsias duris, į vienybės vidų“ (Dien., 420).
1937 m. balandžio 4 d. Vilniaus metropolitui arkivyskupui Romualdui Jalbžykovskiui leidus, Gailestingiausiojo Išganytojo Jėzaus atvaizdas buvo pašventintas ir pakabintas Vilniaus šv. Mykolo bažnyčioje šalia didžiojo altoriaus. Čia (iki 1948 m.) gražiai, prabangiuose auksiniuose rėmuose išeksponuotas, garbinamas ir gausiai apdovanojamas, skleidė šventumą, o Dievo Gailestingumui skirtos pamaldos greitai išplito ir už Vilniaus ribų. Keisčiausiais būdais, nepaisant ribotų galimybių, pasiekė milijonus žmonių visame pasaulyje.
Vėliau laiške kun. Sopočkai sesuo Faustina rašo:
„Dievas leido man patirti, kad yra patenkintas tuo, kas jau padaryta. Pasinėrusi į maldą, patirdama Dievo artumą, pajutau gilią sielos ramybę dėl viso šio nuveikto darbo. (...) O dabar, kas dėl tų paveikslų [mažų kopijų] (...) Žmonės po truputį jas perka, ir jau ne viena siela patyrė iš jų plaukiančią Dievo malonę. Šitai, kaip ir visa kita, pamažu įsibėgės. Tie paveikslėliai ne tokie gražūs kaip tas didelis paveikslas. Juos perka tie, kuriuos traukia Dievo malonė...“ (Krokuva, 1938 m. vasario 21 d.)
Dėl karo veiksmų (1939-1945) ir Lietuvos inkorporavimo į TSRS kelias dešimtis metų Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo neprieinamas piligrimams. Nors daug kartų jam kilo pavojus (jis buvo slepiamas palėpėje, daugybę kartų susuktas į ritinį, laikytas netinkamomis sąlygomis, drėgnose ir šaltose patalpose, nemokšiškai restauruotas), bet, stebuklingai Apvaizdos globojamas, ištvėrė komunizmo laikus.
Savo piligriminės kelionės į Lietuvą metu 1993 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus šv. Dvasios bažnyčioje prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo meldėsi popiežius Jonas Paulius II. Kreipdamasis į tikinčiuosius šį paveikslą jis pavadino „ŠVENTUOJU ATVAIZDU“.
Regėjimų istorijoje yra tik vienas atvejis, kai Viešpats Jėzus išreiškė prašymą nutapyti paveikslą su Jo atvaizdu. Pats nurodė ir patvirtino meninį jo vaizdą – daugybę kartų pasirodydamas seseriai Faustinai tokiu pavidalu, koks buvo atkurtas nutapytoje drobėje. Pažadėdamas ypatingų malonių būsimiems šio atvaizdo garbintojams, Jis suteikė paveikslui nepaprastą religinę vertę.